Jau žinau – aš ne sau gyvenu

Jau žinau – aš ne sau gyvenu
Ir kaip šviesą dienos atspindėti
Iš griuvėsių pakylu senų
Žvaigždėmis prakiurdau dangaus skėtį.

Pastebėjau, ko niekad nebuvo
Su jausmais galim saulę valdyti
Ir išgražinti vidų lyg rūmą
Ir nuo dulkių aslas išvalyti.

Kaip iš veidrodžio, rodos, menu
Atvaizdais nebūtais atsivėrei
Ir man atskleidei mintį menų
Apie visa pranokstantį gėrį.

Mes aukurus uždegsim širdimi

Mes aukurus uždegsim širdimi
Kad jie liepsnotų šimtmečių viltim
Rieškučiomis savas mintis semi
Kokia prasmė jose gili!

Nuogumas sielos ir švara
Padėjo pamatus naujam
Jau nebmiegosiu, nes gana
Vergystės. Ar tai mes juokaujam?

Senolių skraistėm apgaubti
Patirsim amžinąją būtį
Prie skruosto veidą man glaudi
Kaip gera šalia tavęs būti!

Kol neišsisakysi

Kol neišsisakysi
Viduj kažkas spurdės
Neįmenamą mįslę
Kankinsi kol apšvies.

Šviesa apakins skaudžiai
Ir sukant atgalios
Pasižadėjęs liaudžiai
Užtrauksi vėl r a l i o.

Anksčiau vis mąsčiau – nesuprasiu

Anksčiau vis mąsčiau – nesuprasiu
Kodėl saulė švelniai mus glosto
Ir žodžių išreikšti nerasiu
Kol meilės aptiksiu aš sostą.

Su raižytom medžio langinėm
Su vėtrungėm, vėjo malūnais
Mes amžius kaimenėmis ginam
Vis mainom ir keičiame kūnus.

Dvasia nenurimsta ieškojus
Ir mėtomės kartais be saiko
Nors žinome – tikrąjį rojų
Atrasim širdelėje vaiko…

Net nuotoliai suartins mus

Net nuotoliai suartins mus
Kai žvelgsim į žvaigždėtą skliautą
Ir mirkčios, koketuos dangus
Tai bąla, tai padangė rausta…

Ištiesime rankas pirmyn
Lyg ko prašydami. Tikėsim
Kad mįslę žinomą užmins
Ir niekur nebebėgsim.

Lietuj stovėsim ar kaitroj
Vis laukdami stebuklo
Būties ir nebūties kaitoj
Mes niekad nesuklupsim.

Kur aš buvau ir kur esu

Kur aš buvau ir kur esu
Gyvenimai keli sudėti
Kaip rytmetį akims šviesu
Naktin vienatvę palydėti.

Skubu patirti nepatirta
Pažinti nuodėmės saldumą
Kas vakar ūžavo apgirtę
Prarado paryčių žvalumą.

Kaip išgyvent patirtą skausmą,
Užmiršt ar iškratyt, kaip kraigą?
Mergelė nekaltai parausta
Glėby bernelio galva apsvaigo…

Aš tau labai nusikaltau, Tėvyne

Aš tau labai nusikaltau, Tėvyne,
Šnabždėjo emigrantas
Tavo šventas sakmes pamyniau
Many jausmai vis brendo…

Basčiausi kaip šešėlis
Blizgučių geležinių
Pirštus šalna sugėlė
Ir sąžinė kankino…

Padovanoki man nors vieną
Laimingą širdies dūžį
Tavam glėby per amžius
Likimo vėjas ūžaus…

Našlaitės skundas

Iki dabar ilsiuosi aš po ilgo kelio
Praėjo dienos mėnesiai ir metai
Įkyriai budina mane ir kelia
Kas rytą nelaukta vienatvė.

Pastumdėlė ta pakeleivė godžiai
Žiaumoja duonos plutą sausą
Juk turi būti taip – prie močios
Kantriai visų pamokymų išklausė.

Vagas akėjo ne akėčiom – pirštais
Ir nešė vandenį su naščiais
Liūdna viešnia į naktį miršta
Kad feniksu pakiltų drąsiai.

Sukūriau šalį naują

Sukūriau šalį naują
Svajų pasaulį savo
Žvaigždžių pasėmus saują
Man siela uždainavo.

Šešėlio pamatuota
Nusitęsė į tolį
Ir apsvaigino protą
Paklojus meilės guolį.

Ar tiek nedaug tereikia
Tik vieno gero žodžio?
Malda ramybę teikia
Ir negalioj paguodžia.

Sapnų saldžių tau palinkėjo

Sapnų saldžių tau palinkėjo
Šešėliai gęstantys už lango
Rūstus Perkūnas kėlė vėją
Matei žaibų liežuviai rangos.

Naktis atsikvėpė prieš rytą
Pavargo su vaiduokliais grumtis
Šviesoj saulėtekio praryta
Vis kėlė gležną savo kumštį.

Audra nurimo įdienojus
Ausis tyla staiga užspaudė
Pailso su visais kovojus
Vakaruose po mūšio snaudė…

Ne viską galiu pasakyt ką galvoju

Ne viską galiu pasakyt ką galvoju
Nesuskaičiuot minčių galybės
Jei kilsim – kartu į žadėtąjį rojų
Kur sieloms ir laisvė beribė.

Pasverti bandysim kas gera, kur bloga
Pagalbos prireiks apsvarstyti
Jei širdys drebės matant sąžinę nuogą
Dorieji padės tęsti nytį.

Kol čia dar jausimės valdovai
Sukrausime dailiai mes tikrąjį lobį
Karūnas padėję, saliutą iššovę
Atleisime priešui, nustosime grobę.

Jei panorėčiau nutapyt Madoną

Jei panorėčiau nutapyt Madoną
Ji būtų dvidešimto amžiaus Mona.

Ir šypsena jos būtų paslaptinga
Nes paslapčių mūs moterys nestinga.

Skurdi buitis įsiveržė į vidų
Dryžuota širšė grimzdanti į midų.

Romantika pabėgo užu jūrų
Palikusi mums prakaitėlį sūrų…

Manei

Manei
Nieks nepamatė
Kai grįžtelėjai
Paskutinį sykį
Palydėt akim
Svyruoklį gluosnį.

Kreiva pastogė
Tau liūdnai
Pamerkė akį
Prisiminei
Tą šilumą
Iš krosnies.

Žinojai -
Nepajėgsi
Išbraukti
Įspūdžio gilaus
Iš atminties
Žvelgei į namą.

Nedideles
Užgyvenai gėrybes:
Kiauras lubas
Skylėtą lagaminą
Kelias knygas
Ir laikmetį neramų.

Tas nelemtas prieraišumas

Tas nelemtas prieraišumas
Atėmė sveikatą
Jausmas su jausmu vis grumias
Į užburtą ratą.

Stoki tiesiai ir suvoki
Sienos nepramuši
Dvasios turtų nebevoki
Su savim į mūšį!

Kalba balsas iš anapus
Nežinia – tikėti?
Vienu iš teisuolių tapus
Dogmas imsi sėti…

Pranašystė

Galvoju, kam prireiks manęs
Kai baltos garbanos puoš galvą
Ganysiu aveles romias
Ir truks dienom įlipt į kalvą.

Kai gersiu išmintį gamtos
Ir svaigsiu nuo patirto skrydžio
Nauja era sušvis rytuos
Ach, kaip aš jiems pavydžiu!..

Mane sveikino vėlei

Mane sveikino vėlei
Triukšmingoji Roma
Dangun žvilgsnį kėlė
Audringi vargonai.

Smalsuolių minia
Šurmuliavo klegėjo
Garavo asfaltas
Aplink Koliziejų.

Arena aptverta
Nebėr fariziejų
Tebegedi Pieta
Šventovės muziejuj…

Kas žadina poeto dvasią?

Kas žadina poeto dvasią?
Kita tokia tai šauklio siela
Pamokyt ar dainuoti drąsiai
Laisvoj Gimtinėj širdžiai miela.

Nereikia jau koduoti prasmę
Senų laikų sakmes kartojam
Žinojom kaip tą tiesą rasti
Nors buvome tik vargšai gojai.

Supratę žodį radom kelią
Kur apsistosim ateity?
Iš atminties Perkūną keliam
Ką keikiam? – patys juk kalti.

Mėnesienoj šokam valsą

Mėnesienoj šokam valsą
Svirplio muzikai palydint
Mes už Lietuvą pakelsim
Taurę karšto kraujo vyno.

Ir išgėrę ligi dugno
Prieš kelionę parymosim
Jau girdėti – tankais pjudo
Dūmų kvapas riečia nosį.

Kas romantikos norėjo
Miške taką sunkiai mina
Linksta drebulė be vėjo
Ir sulaiko priešo miną.

Valsą šoksime nekartą
Pažadėjo mums likimas
Žemėje naujai suartoj
Mūsų vargo duona gimė.

Pagal Liūtaširdės eiles apie Gyvenimą

Gyvenimas duoda daug
Ir semkis iš jo kiek gali
Su juoku ir su šypsena auk
Tas linksmumas gėlių tik tavy.

Vaivorykštėm švyti širdis
Gyvenimo sūkuriuose
Saldi meilė saldi
Pienėmis žydi arimuose.

Toks vaikiškai smagus
Gražiai prasimanytas
Atnešdamas taku
Brangias skrynias anytos.

Ir atlaidus kaip Dievas
Svajonėse mano sukurtas
Miglotose rytmečio pievose
Gyvenimas – mano turtas!

Gyvenimas, kaip ta marga mozaika

Gyvenimas, kaip ta marga mozaika
Kurią tėvai abu iš gintaro dėliojo:
Čia Marija glėby Jėzulį laiko
Čia lietuvaitė savo žvejui moja.

Taip žėri skaisčiai, spinduliuoja
Smūtkeliai saulėmis nuo kalno
Ir, rodos, pro Aušros Vartus į rojų
Lietuvių tautą neštumeis ant delno.