Prisėdau pailsėti,
akims pasiganyti
Kaip avinėliams pievų
žolės gardaus kąsnelio
Patiesus audimėlį
raštuotą keturnytį
Užliūliavau save
prie pakelio smūtkelio.
Iš tų kliedėjimų svajingų
Žvaigždutė budino Vakarė
Puri žemelė rasą rinko
Tamsos skliautu mėnulis arė – - -
Vai koks ramumas
širdy stojo
Vidinis šauksmas
mažo vaiko
Ir bėgau
kiek tik nešė kojos
Žinojau -
niekas n e b e l a i k o !
