Aš vėl atradau savyje įkvėpimą
Kur gniaužėsi, smilko ir nyko
Vėl žodžiai vainiką sudaro ir pina
Į laikmečio rašomą knygą.
Iš negandų mokiausi meno tikėti
Ir viltis, aukštyn galvą kelti
Praleidus svajas pro viduržiemio rėtį
Išmokau surinkt ne vien šaltį.
Žinojau – ištirps, iškeliaus upių vingiais
Ledokšniai. Parskris giesmininkai
Laukymė atgis ir rąžysis vėl tingiai
- Gamtoj dieviškumo nestinga -
