Iki dabar ilsiuosi aš po ilgo kelio
Praėjo dienos mėnesiai ir metai
Įkyriai budina mane ir kelia
Kas rytą nelaukta vienatvė.
Pastumdėlė ta pakeleivė godžiai
Žiaumoja duonos plutą sausą
Juk turi būti taip – prie močios
Kantriai visų pamokymų išklausė.
Vagas akėjo ne akėčiom – pirštais
Ir nešė vandenį su naščiais
Liūdna viešnia į naktį miršta
Kad feniksu pakiltų drąsiai.
