Net nuotoliai suartins mus
Kai žvelgsim į žvaigždėtą skliautą
Ir mirkčios, koketuos dangus
Tai bąla, tai padangė rausta…
Ištiesime rankas pirmyn
Lyg ko prašydami. Tikėsim
Kad mįslę žinomą užmins
Ir niekur nebebėgsim.
Lietuj stovėsim ar kaitroj
Vis laukdami stebuklo
Būties ir nebūties kaitoj
Mes niekad nesuklupsim.
