Pastebėjau, ko niekad nebuvo
Su jausmais galim saulę valdyti
Ir išgražinti vidų lyg rūmą
Ir nuo dulkių aslas išvalyti.

Kaip iš veidrodžio, rodos, menu
Atvaizdais nebūtais atsivėrei
Ir man atskleidei mintį menų
Apie visa pranokstantį gėrį.

Nuogumas sielos ir švara
Padėjo pamatus naujam
Jau nebmiegosiu, nes gana
Vergystės. Ar tai mes juokaujam?

Senolių skraistėm apgaubti
Patirsim amžinąją būtį
Prie skruosto veidą man glaudi
Kaip gera šalia tavęs būti!

Šviesa apakins skaudžiai
Ir sukant atgalios
Pasižadėjęs liaudžiai
Užtrauksi vėl r a l i o.

Su raižytom medžio langinėm
Su vėtrungėm, vėjo malūnais
Mes amžius kaimenėmis ginam
Vis mainom ir keičiame kūnus.

Dvasia nenurimsta ieškojus
Ir mėtomės kartais be saiko
Nors žinome – tikrąjį rojų
Atrasim širdelėje vaiko…

Ištiesime rankas pirmyn
Lyg ko prašydami. Tikėsim
Kad mįslę žinomą užmins
Ir niekur nebebėgsim.

Lietuj stovėsim ar kaitroj
Vis laukdami stebuklo
Būties ir nebūties kaitoj
Mes niekad nesuklupsim.

Skubu patirti nepatirta
Pažinti nuodėmės saldumą
Kas vakar ūžavo apgirtę
Prarado paryčių žvalumą.

Kaip išgyvent patirtą skausmą,
Užmiršt ar iškratyt, kaip kraigą?
Mergelė nekaltai parausta
Glėby bernelio galva apsvaigo…

Basčiausi kaip šešėlis
Blizgučių geležinių
Pirštus šalna sugėlė
Ir sąžinė kankino…

Padovanoki man nors vieną
Laimingą širdies dūžį
Tavam glėby per amžius
Likimo vėjas ūžaus…

Pastumdėlė ta pakeleivė godžiai
Žiaumoja duonos plutą sausą
Juk turi būti taip – prie močios
Kantriai visų pamokymų išklausė.

Vagas akėjo ne akėčiom – pirštais
Ir nešė vandenį su naščiais
Liūdna viešnia į naktį miršta
Kad feniksu pakiltų drąsiai.

Šešėlio pamatuota
Nusitęsė į tolį
Ir apsvaigino protą
Paklojus meilės guolį.

Ar tiek nedaug tereikia
Tik vieno gero žodžio?
Malda ramybę teikia
Ir negalioj paguodžia.

Naktis atsikvėpė prieš rytą
Pavargo su vaiduokliais grumtis
Šviesoj saulėtekio praryta
Vis kėlė gležną savo kumštį.

Audra nurimo įdienojus
Ausis tyla staiga užspaudė
Pailso su visais kovojus
Vakaruose po mūšio snaudė…

Pasverti bandysim kas gera, kur bloga
Pagalbos prireiks apsvarstyti
Jei širdys drebės matant sąžinę nuogą
Dorieji padės tęsti nytį.

Kol čia dar jausimės valdovai
Sukrausime dailiai mes tikrąjį lobį
Karūnas padėję, saliutą iššovę
Atleisime priešui, nustosime grobę.

Ir šypsena jos būtų paslaptinga
Nes paslapčių mūs moterys nestinga.

Skurdi buitis įsiveržė į vidų
Dryžuota širšė grimzdanti į midų.

Romantika pabėgo užu jūrų
Palikusi mums prakaitėlį sūrų…

Kreiva pastogė
Tau liūdnai
Pamerkė akį
Prisiminei
Tą šilumą
Iš krosnies.

Žinojai -
Nepajėgsi
Išbraukti
Įspūdžio gilaus
Iš atminties
Žvelgei į namą.

Nedideles
Užgyvenai gėrybes:
Kiauras lubas
Skylėtą lagaminą
Kelias knygas
Ir laikmetį neramų.

Stoki tiesiai ir suvoki
Sienos nepramuši
Dvasios turtų nebevoki
Su savim į mūšį!

Kalba balsas iš anapus
Nežinia – tikėti?
Vienu iš teisuolių tapus
Dogmas imsi sėti…

Kai gersiu išmintį gamtos
Ir svaigsiu nuo patirto skrydžio
Nauja era sušvis rytuos
Ach, kaip aš jiems pavydžiu!..

Smalsuolių minia
Šurmuliavo klegėjo
Garavo asfaltas
Aplink Koliziejų.

Arena aptverta
Nebėr fariziejų
Tebegedi Pieta
Šventovės muziejuj…

Nereikia jau koduoti prasmę
Senų laikų sakmes kartojam
Žinojom kaip tą tiesą rasti
Nors buvome tik vargšai gojai.

Supratę žodį radom kelią
Kur apsistosim ateity?
Iš atminties Perkūną keliam
Ką keikiam? – patys juk kalti.

Ir išgėrę ligi dugno
Prieš kelionę parymosim
Jau girdėti – tankais pjudo
Dūmų kvapas riečia nosį.

Kas romantikos norėjo
Miške taką sunkiai mina
Linksta drebulė be vėjo
Ir sulaiko priešo miną.

Valsą šoksime nekartą
Pažadėjo mums likimas
Žemėje naujai suartoj
Mūsų vargo duona gimė.

Vaivorykštėm švyti širdis
Gyvenimo sūkuriuose
Saldi meilė saldi
Pienėmis žydi arimuose.

Toks vaikiškai smagus
Gražiai prasimanytas
Atnešdamas taku
Brangias skrynias anytos.

Ir atlaidus kaip Dievas
Svajonėse mano sukurtas
Miglotose rytmečio pievose
Gyvenimas – mano turtas!

Taip žėri skaisčiai, spinduliuoja
Smūtkeliai saulėmis nuo kalno
Ir, rodos, pro Aušros Vartus į rojų
Lietuvių tautą neštumeis ant delno.